Kažkaip, metus gert, nubyrėjo nemaža dalis draugų, nes kitaip laiko leisti kažkodėl nebeišeina. Gaila, aišku, bet ir nuodytis nebesinori. Paskutinė pramoga - sėst į mašiną, pasimt žemėlapį ir važiuoti važiuoti, keliais ir vieškeliais link kokio nors nuteplioto kliocko :) Labai gera ištrūkti iš miesto ir įsitikinti, kokia graži ta mūsų Lietuva :) Aišku, su nuotykiais - tai pasiklystam, tai iš griovio ką nors ištraukiam...
Kitas mano džiaugsmas (o kartu ir vargelis) - jaunutė žako papūga, atsiradusi mūsų namuose Gegužės pabaigoj. Pavadinom Migle(nes pilka, kaip migla) ir bandom auklėti. Sekasi, sakyčiau, pusėtinai. Pvz, niekaip neįtikinam, kad šešios ryto dar ne laikas keltis, ypač savaitgaliais. Moka pakukuoti mano balsu, nors kalbėti jai dar gerokai per anksti. Keli atvaizdai:

Čia visas charakteris matosi:

Vartosi, kaip pasiutus, nespėji pagauti - "pasilaiko" snapeliu:

Gavau tokią žinutę:
"Mama skubiai paskambink šiuo numeriu 867980158,mane sulaike policija"
Tai kur man dabar apie tokį pranešti? Nes vaikų tai aš neturiu, nebent neprisimenu, kaip gimdžiau :D
O siųsta iš 863034489.

Labai pavargau taip gyventi. Neprisimenu savaitgalio ne darbe. Na gerai, gerai pagalvojus - prisimenu, kažkur mėnesio pradžioj turėjo būti. Juk tikrai turėjo. Blogiausias dalykas - fizinis nuovargis - viską skauda, labiausiai nugarą. Kaip mano viena virtuali draugė :) pasakytų - per daug prisikrovei ant savo kupros. Na gerai, gal diplomatiškiau pasakytų, bet esmės tai nekeičia. Ji teisi.
O dar - man patinka dirbti, iš tiesų. Ypač kai viskas gerai :D Dabar prikapsėjo - tie pinigų nemoka, anie nesugeba suderinimų atsiųsti, siuntos dvi, kad jas kur galai (baigiam sutvarkyti), nukritę pardavimai, pinigų trūkumas ir dar ta nelemta paroda, kuriai reikia ruoštis. Ir tiek gudruolių aplink - reikia daryti taip ir anaip, reikia šito ir dar to. Aš žmogus konkretus - nevirsiu gi košės iš patarimų. Gali padėt - padėk, negali - tai ir nelįsk su savo kvailais patarimais. "O būtų gerai..." aišku būtų gerai. Ir dar Eurų milijonas irgi būtų gerai, gal duosit?
Žodžiu pesimistiškai aš čia šiandien. Ryte taip neparašyčiau, ryte aš vis dar tikiu nauja diena ir naujais stebuklais.

Kasdien, ypač sunkesnėmis dienomis galvoji, kaip pratempti dar vieną dieną. Sukandi dantis ir eini. Skambini. Deriesi. Dirbi. Ką nors tokio kvailo, kur net šuniukas teisingai išdresuotas galėtų dirbti. Dar vieną dieną. Dar šiek tiek. Po to bus geriau. Juk viskas dėl "šviesaus rytojaus", neamžini tie darbai savaitgaliais. Ateis tokia diena...
Kada? Kada ji ateis? Ar aš po dvidešimties metų "atsibudus" nustebsiu, kad taip ir nepagyvenau savo malonumui?
Žodžiu gana. Šeštadienį į darbą neisiu, važiuosiu į Vilnių pasižmonėt. (O sąžinė, bjaurybė, jau dabar rėkia, KIEK DARBO DAUG!)

Reikia mintis išdėlioti, jausmus. Susidėti į stalčiukus, kad būtų aišku. Nes kas labiausiai trukdo gyventi? Neaiškumas, laukimas ir nerimas.
Chaosas, migla galvoje ir širdyje. Negi vėl persidėlioti prioritetus?
Galvoju, kaip aš taip įsigudrinau leistis šitaip įskaudinama? Kur ir kada pamečiau šarvus? Ir tas pyktis.. pyktis iš esmės ant savęs. Nu kvailute kvailute, tuoj 30 ir dar niekaip neužsigrūdini :(
Norėčiau išsiverkt. Bet nebemoku.

Viskas prasidėjo iš pat ryto.
Prabudau nuo ilgai laukto laiško darbe. T.y. turinio. Labai laukiau naujos siuntos invoiso, ups tracking number (pasižiūrėti, kurioj pasaulio vietoj, o kaipgi) ir pasitikrint, ar sugebėjo šįkart mielasis Ali įrašyti teisingą sumą, ar ne. Čiut infarkto negavau, pasižiūrėjus, per mažai! Tfū, ne, taigi eurais! O kur mano doleriai, kai kursas toks geras?!!!
Nieko, susitaikau su mintimi, kad "kaip nors", "nieko čia tokio" ir pradedu žiūrinėti, ką gi aš ten užsisakiau. Ir ką aš matau? Kreivarankiai tajai vėl kažko pripainiojo :( Žalias agatas? Chrizolitas?? Citrinas??? Tūlam lietuviui nė už ką neįkiši žalio, salotinio ar tai geltono papuošalo. Juodi, balti, rudi - prašom. Na dar raudoni... Kur man juos dėt?


Uch, nekenčiu reklamos agentų. Ar kaip juos pavadint ?
Sėdžiu, susikaupus pavedimą darau, įsirauna mergica iki vidurio kabineto:
- Ląbą dieną
- Visogero
- Atėjom pas jus į svečius, atnešėm knygų pasiūlyti
- Labai neturiu laiko, prašau netrukdyti
- Va, kaip tik turim knygelę apie etiketą, kaip tik parašyta, kaip atsakyti žmogui
- Aš irgi namie etiketo knygelę turiu, ten parašyta, kaip nemandagu trukdyt žmonėms dirbti. Visogero!

Smagu, a? Kiaulė aš. :)

Ir tai buvo tik dienos pradžia, po to sekėsi nė kiek ne kitaip - turmpalaikiai nesusikalbėjimai ir nesusipratimai daug nervų ląstelių pražudė. Bet išlikau!

Visa laimė, MB šiandien atvažiavo anksti ir išvežė mane namo, kur turėčiau darbo nė neprsiminti, ar ne? :)

Svarstau, gal vyno atsidaryt?