Labai figova, kai persimiegi. Užsnūsti "penkioms minutėms" po darbo stabilia, bet iškreipta poza (kai keliai prie smakro, o pusė rūros - už sofos ribų). Prabundi vienuoliktą - galva vatinė, visi miega, indai neplauti, gyvuliai nemaitinti, laimės nėr. Išsišveiti dantis ir eini miegot toliau.

Kažkodėl ne į temą prisiminiau už gryną pinigą pateiktą istoriją. Kuri labiau anekdotinė, nei gryna. Kaip vienos ypatos vyras, na gražiai pasakius, mėgdavo neatsargias pagirias daryt. Ir taip namo po daugiadienių grįždavo labai jau apsisysiojusiu autopilotu. Tai žmona jį lupdavo laikraščiu. Taip nuo širdies, kočėlą į jį įvyniojus. O ryte į rūstaus vyro trinamus šonus tik paslaptingai šypsodavosi su nebyliu priekaištu (kodinis pavadinimas pit' nado men'še) akyse.

Nuotaika va tokia mano, bet tai kad man nei lupt yra ką. Nei už ką. Ir išvis. O dar mažoji ciuckė Čita Cheaterovna drįso vytis mamą, darė salto į griovį ir dabar guli gipse. Du lūžiai. Nu sakau, nėr laimės šiam pasauly. Bent šiandien.

Ieskau bendramincio automobilinems varzyboms, konkreciau: slalomui, greituminiam slalomui. Yra mintis pirktis automobili ir ji paruost varzyboms. Biudzeta ir kitas detales galime aptarti privaciai. Del detaliu rasyk i maliboo eta b4net.lt

būna visokios bendruomenės, kur žmonės keičiasi, dovanoja daiktus, parduoda ir siūlo. tai užvedė ant vienos minties... 
ne, tiksliau ant minties užvedė žvilgsnis į daiktą, kurio aš nenaudoju ir, įtariu, nenaudosiu. šiaip labai retai nusiperku tai, ko man paskui neprireikia - "nėr prie ko" ar "ne visai to reikėjo", bet šią vasarą Palangoj iš kvailumo taip pasielgiau.
galbūt vėloka, bet pabandysiu. jei kas turi panašaus balasto, kuris kitam visai ir praverstų, pamėginkim piknike pasiturginti:D
net jei daiktas ir jums nepravers, išmesti jį ne taip gaila bus;)

Ne, aš rimtai. Tikrai rimtai. Gyvenime pasitaiko visko. 

kur mano deklaruotas turtas? Kur? Trečią kartą turto deklaracija atmesta. :D
Jau susidraugavau su mokesčių inspekcijos konsultante, jaučiu, eisim kavos. Daili tokia balzakiško amžiaus poniutė, su dailiu kostiumėliu.
Bet tai blbl. Kad ten daugiau nei menamo turto būtų. Menamo turto deklaracija ir ta atmesta. Kiba paverkt, kaip kokiai turtuolei.

--
Pikti uodai šią vasarą. Ir vanduo šaltokas. Ir freak'ų daug, bet pastarasis punktas kiekvienais metais gausus.
Vakar pliaže užpuolė elekromarkt vyr vadybinininkas aleksandras su prabangiu fotoaparatu, spragsėjo it paparacas iš pasalų. Paskui atvirai. Paskui atėjo paklaust, gal galima jus nufotografuot, tokia simpatiška. Paskui parodė nuotraukas, kurias liepiau ištrint, nes, biatch, tu gal nori mirt? Paskui žadėjo atsiųst nuotraukas. Paskui pasiūlė nuolaidą. Didelę. Paskui pabėgau.
Moralas - pliažai - vengt vengt vengt.
Beje, jei kam reikia elektromarkt vyr vadybininko aleksandro telefono - išduosiu. Žadėjo dideles nuolaidas.

--
Linkomanijoj free leach'as anime Inu-Yasha. Taip apie 50 gb. ~25 jau atsisiunčiau. Koks sunkus darbas. Ooo, yra ir Candy Candy, taipogi free leach'as, bet tai rusų kalba ;_;
Ir! Įdėtas DB Live Santa Monika 72, neseniai išleistas oficialiai, kurį BE ABEJO jau turėjau. Bet tai DB live. Mmmm. Seed'insiu amžinai ;_;

Iš knygos François Massialot, "Nouvelle instruction pour les confitures, les liqueurs et les fruits", 1716m. (pp.342-346)

Apie kelių rūšių ratafijas

Šis likeris dabar yra labai madingas. Jis gaminamas iš vyšnių, abrikosų ar muskatų (vynuogių). Taigi pirmiausia apie vyšnias.

( Vyšnių užpiltinė trimis būdais )

Noriu užsirašyt, kad po metų galėčiau sau prikišt, kai galbūt kitaip mąstysiu :)

Drąsiai drįstu teigt, kad esu asfalto vaikas. Kaimą turėjau už 2000 km, kuriame per visą savo gyvenimą gal 6 kartus tebuvus (įskaitant ankstyvą kūdikystę, kai lėktuve apsysiojau visą išeiginių tėtės baltinių priekį). Ir tą pernai pardavė. Mūsų skersai išilgai išlaipiotą abrikosinį medį, dvi obelaites, tris lysves arbūzų, krūvą vyšnaičių ir pirtelę, kurios vos nesudeginau - pardavė. Jech.

( daug raidžių )

Gal kam įdomu bus, Europoje knygyne "Mūsų knygą"  Žaltvykslės leistos Chandlerio knygos po 12.90 Lt.

Gridėjau vienas iš maniškės "senosios spaudos" įrašų šiame lj (apie alaus reklamą šoferiams) buvo gana populiarus - pacitavo keli laikraščiai, sesuo girdėjo net per radiją. Iš kur paėmė, aišku, galvūzai, nenurodė. Na ir tegul - aš ir nenurodau iš kur imu...;)
 
Štai dar viena ištraukėlė iš reklaminio-auklėjamojo rašinio "Apie gėralus ir šoferius". Na gerai, dvi ištraukėlės. Nes penktadienis.
Visą tekstą (ir daugiau apie nelngvą šoferių dalią) paskaitysiu piknikautojams..:) Piknikas, jei kas užmiršo - vyks čia.

    

Man ypač patiko "Prieiti prie to, kad šoferių ir auto tarnautojų profesija visai nevartotų savaiginamųjų geralų, yra negalimą. To niekad nebus."
Na ir, žinoma, "Jei pietų metu išgersi bonką alaus - tai jau nieko tokio blogo, o jei išgersi bonką degtinės - dalykas jau kitas. Gal girtas ir nebūsi, bet kiekvienas pasakys, kad gėrei ir tiek."

Na ir monstrai būdavo tais laikais - išgėręs "bonką degtinės" - "gal girtas ir nebūsi"... Toli mums iki senelių, oi toli..;)

giedrius_v vakar perskaičiau ir aš :) Tiesa, skaičiau ilgai, bet ne todėl, jog nesiskaitė, o dėl to, jog pirmiausia trukdė mokslai, o po to buvo visiški neskaitadieniai. Ir sugebėdvau perskaityti tik po kelis lapus, nors ir buvo labai labai įdomu. Tikrai smagiai susiskaitė :) O vietomis net šiurpuliukai bėgiojo. Skaitant knygą baisu buvo po mišką vaikščioti, jog neįstrigčiau. Taigi, patiko. Gera knyga. Dėkui už gerai praleistą dieną :)
Tačiau paskutinius tris lapus perskaitysiu dar šiandien pakartotinai. Kad užsitikrinčiau, kad viską supratau teisingai, nes pabaigoj man ten truputi sunkiau skaitėsi ir sunkiau mintis sekti buvo :) Bet knygą tikrai rekomenduosiu draugui.

Tęsiant vyšnių temą. Iš 1756m knygos "Cuisinière bourgeoise":

Ratafia de Cerises

Paimkite prisirpusių vyšnių, išimkite kauliukus ir nuimkite kotukus, sudėkite į ąsotį ir sugrūskite kartu su avietėmis. Palikite keturias ar penkias dienas, kad išsigulėtų, kiekvieną dieną maišykite du-tris kartus, tuomet gerai išspauskite iš jų sultis, kurias išmatuokite, ir trims kvortoms sulčių įpilkite dvi kvortas degtinės, kad gautumėte penkias kvortas ratafijos. Taip pat reikia sugrūsti tris saujas kauliukų iš tų pačių vyšnių, cukraus kiekvienai kvortai po ketvirtį svaro, viską gerai sumaišykite ąsotyje, įbėrę saują kalendrų sėklų ir truputį cinamono, ir tegu mirksta septynias-aštuonias dienas. Kiekvieną dieną ąsotį sukratyti. Pagaliau perkošti per medžiagą ir supilti į švarius butelius, gerai užkimšti ir išnešti į rūsį.

(kvorta - apie litrą, svaras - maždaug 400g). Originale "degtinė" užrašyta kaip "eau-de-vie". Tai galėjo būti arba 40-50% stiprumo du kartus distiliuotas baltasis brendis, arba grynas spiritas. Lenkiškame tų laikų vertime užrašyta kaip "wodka". Su spiritu galutinis variantas būtų apie 40%, su degtine - 18-20%.

Labai konkretus klausimas: kur ant marijos žemės galima būtų nusipirkti paprasčiausio spirito, etilo alkoholio kokių 95%? Ar yra apskritai toks dalykas legaliai parduodamas? Štai Lenkijoje, pvz, prašau - nueini į parduotuvę, nusiperki "Spirytus rektyfikowany" buteliuose, primenančiuose degtinės, ir baigtas vargas. Arba štatuose, analogiškas taurusis gėrimas, pavadinimu "Everclear". Arba kaip gūdžiais postagnaciniais laikais egzistavo Lietuvoje toks dalykas pavadinimu "Royal". O šiais laikais kaip? Negi legaliai pirkti niekur nėra, yra tik kontrabandinis?

iš tos pačios serijos. kurią žinot. o jei nežinot, tai tuo labiau:)

Tu klausyk daba į čia, ką aš tau pasakysiu, bo matau, kad nekerti nieko apie šviesią ateitį.

Kaip žinia, šiuo metu pats vyšnių sezono įkarštis. Net ir rūgščiosios vyšnios, kiek vėlyvesnės už trešnes, jau prisirpo, ir pats laikas jas rinkti, kol už žmones to nepadarė varnėnai. Ta proga iš kaimo pririnkome (na kaip "pririnkome", pririnko už mane, aš tik gavau :{) ) didžiulį krepšį vyšnių. Tuo pačiu pasistojo ir pakankamai svarbus utilizacijos klausimas.

( Utilizacija )

Kažkada, tik pasibaigus Antrajam Libano karui, brūkštelėjau šį tekstuką - bet taip ir neužbaigiau bei nesugalvojau kur publikuoti.
Tad mestelsiu čia, ko gi ne.
Kai kurie momentai gal ir senstelėję, bet po 70-80 proc. minčių tebepasirašyčiau.
Gal kam ir bus įdomu paskaityti.
-----------------------
Pajutę kraujo skonį: žvilgsnis į arabų-Izraelio priešpriešą

Arabai pajuto kad gali įkasti. Todėl nereikėtų labai stebėtis jų triumfo šūksniais, it Antrojo Libano karo pabaigą būtų žymėjęs ne ūmai nutrūkęs Libano teritorijos niokojimas, o kur nors Izraelyje (na, kad ir žydų Haifoje) pergalingai plazdančios geltonspalvės automatais puoštos Hezbollah vėliavos.
Pasaulis, įpratęs prie triuškinančių Izraelio-arabų šalių karų rezultatų, padėtį, kai žydams, ko gero pirmąsyk nepavyko akivaizdžiai įveikti priešininko, vienareikšmiškai vertina kaip Izraelio pralaimėjimą.
Kariniu atžvilgiu izraeliečiai gal ne tiek pralaimėjo, kiek parodė savo pažeidžiamumą – o to jų priešininkams visiškai užtenka. Užtenka pajusti žydiško kraujo skonį, pamatyti, kad moderniausiais ir saugiausiais tankais vadintos „merkavos“ įveikiamos įprastine prieštankine ginkluote, kad izraeliečių vadai daro tokias pat klaikias taktikos klaidas kaip ir rusai pirmojo Čečėnijos karo metu.

Kita vertus, kariniu- psichologiniu atžvilgiu Izraelis išties atsidūrė gana sunkioje padėtyje. Prarasti galingiausio mušeikos reputaciją Artimųjų Rytų regione gali būti pražūtinga. Ypač jei aplinkui, nuo pat pirmų dienų neturi nė vieno draugo. J

Na is kur man buvo matyt, kad tas seniokas su OPEL ZAFIRA ne stovi vietoje su avariniais, o is tikruju atbulas juda vezlio greiciu i uz keliu metru esancia laisva parkingo vieta? Atvaziavau jam is priekio, tad nemaciau ruros su deganciom atbulines sviesytem. Pralekiau, galvojau stovi kazko laukia, avarini isijunges. Tada atbulas parkuojuos i laisva vieta, ziuredamas masinos gabaritu visai kitoj pusej, nes tas tai turiu omeny kad stovi uz keliu metru, avariniu mirksedamas. Lengvas "bumt!" parode, kad viskas buvo visai ne taip :-)

Diedukui pasirodziau kaip kazhi kokia naglybe, jis taip atsargiai parkavosi is leto, o kazkas atvaziavo ir bandydamas pries nosi isisprausti, bakstelejo i rura. Jam biski nubreztas galinis bamperis, man - biski ilenkta galines arkos apdaila. Gerai, kad geranoriskas pasitaike, pats pasufleravo, kad man cia jokio tolko formint, nes bauda + padidejusi imoka draudimui = nekas. Tai daviau 100 litu ir viskas. Vistiek jis jos sake neremontuos :-)

Kol suvazinejau i banka pinigu, jis sutvarke reikalus ir isvazinejo.
"Na tai dabar va isvaziuosiu, galesi statyt" - syptelejo
"Tai jau tikrai, nuspirkau vieta uz 100 litu" - nusikvatojau
Toks tad nuotykis. Ta proga, kad prapisau 100 litu, nevaziuosiu i shopkines. Ne todel, kad pinigu visai nebutu, bet siaip, profilaktiskai, reik nusibausti >:-]

taip visiškai totaliai nesimiega ir norisi kontempliuoti apie gyvenimo prasmę  bei esmę, egzistenciją beigi kiek bus 2x2

Keisčiausias vaikystės prisiminimas? Nope, nedomina prarastos nekaltybės, su tuo/a ar ne tuo/a.

Bobutė. Kaimynė.

Augom "partijos name". Jup, buvo tokie namai. Geresnės statybos. Su dideliais balkonais. 2-4-6 butuose gyveno 1-2-3 partijos sekretoriai.
Neporiniuose butuose partijos sekretoriai negyveno. Name 8 butai. (Kada mirė kiemsargio močiutė?)

Nebuvo kiemsargio. Kiemą tvarkė miesto komunalinis ūkis. O mes gyvenom neporinių butų bloke. Katruose gyveno paprasti mirtingieji, stovejusieji eileje arba tie,kurie žinojo pakištukų galią. Mama žinojo.

Trečiam bute gyveno ex-žemės savininkė. Ant jos sklypo ir buvo pastatytas partijos namas. Oh well, gavo moteriškė kaip tiems,  o ir šiems laikams, visiškai prabangų 4 kambarių butą. Vadinome ją itin originaliai - "trečiabutė". Nerelaus bjaurumo boba.

O mes augom 7 bute. Neporinis :D

Vasara. Atostogos.  Karšta. Vidurdienis. Skaitau knygą svetainės balkone, apsodintame kvapniaisiaisiais žirneliais ir gubojomis. Šauksmas iš gatvės, iškišu galvą, pažiūrėt, ant šaligatvio guli trečiabiutės motina. Vietinė bobutė, žymi keistais  poelgiais arba - senatvine silpnaprotyste.

Tą vasarą ją  prižiūrėjo anukė. Kol atsinešė knygą, bobulė sugalvojo iššokt iš trečio aukšto balkono. Greitoji. Bobutę išveža.

Daugiau jos vaikštančios  nemaičiau. Laidotuvėms dar buvau per maža. Trečiabutė po kelių metų išsikėlė. Nežinome kur.

OK, gana keistų prisiminimų. Bet nesimiega.

pastaruoju metu tai vien dovanos. ne, ne gaunu, o galvoju ir perku. ar aš per daug iniciatyvos rodau, ar taip supuola, ar pamirštu apsimesti, kad nerasiu tam laiko...  va, dar vieną reik sumąstyti. 
na, bet čia ne apie tai, tiesiog atsitikimas, apie kurį norisi papasakoti, vyko "Akropoly", o ten buvau dėl priežasčių, nurodytų anksčiau (beje, neradau, ko reikėjo;/ o reikėjo gražių, bet naudojamų lazdelių valgymui). 

taigi, pasuku į fotoprekių parduotuvę, prisiminus, jog reikia "pikniko proga" nusipirkti juostą. man prieš pat nosį į krautuvėlę įsirauna tokia jau įmetėjusi bliondinė, palikdama mane kelioms sekundėms stupore tarpdury, dėl ko jos atsilikęs palydovas pasimeta, ar bandyti apeiti atsiradusią kliūtį, ar palaukti, kol aš įeisiu. bet šiaip ne taip visi patenka į vidų. ten viena pardavėja ilgai ir nuobodžiai bando įsukti juostelę į kažkokią nupezusią muilinę, kurią atitempė panašus į ją klientas, negana to, prie kitos pardavėjos jau prišuoliavo minėtoji bliondinė.

"Gal galite suformatuoti kortelę?" - klausia ji. - "Ten rodo card error, mes paskaitėm instrukcijoj, kad tada reikia suformatuoti." (aš mintyse pavartau akis.) kur ji paskaitė, kad formatavimą atlieka parduotuvėje, nelabai įsivaizduoju. mergina paima fotoaparatą (Finepix A klasės, kažką tokio pamatau "aukštyn kojom"), ir pažiūri. "Bet tada visos nuotraukos dings," - bando paaiškinti ji. "Tai ji tuščia. Aš nusipirkau naują kortelę. O šitą reikia suformatuoti", - paaiškina bliondinė. (pavartau akis in RL.)
nepaisant šios logikos krizės, pardavėja kruopščiai bando įvykdyti prašymą. tiesa, aš gal pirma būčiau pabandžius dar sykį išimti ir įdėti kortelę, bet tiek to. ji kokias dvi minutes maigo mygtukus. (aš užsidengiu ranka su pinigine, kad nesimatytų veido išraiškos ir nesigirdėtų, kad krizenu.) pardavėja graudžiu balsu šaukia savo kolegą, besirausiantį po lentynas, kad jis padėtų surasti, kaip suformatuoti nelemtą kortelę.

pabaigos nemačiau, nes, laimei, vyrukas su muiline jau išsinešdino, ir tapo laisva antra kasa!

kokia gi kantrybė turi būti pardavėjų;/ gyvenime nesugebėčiau ilgėliau išdirbti be kokio nervinio streso. nebent su sąlyga, kad durnų pirkėjų nebūtų apskritai, o likę nevaizduotų esą protingesni už mane - gali sau būti, bet va vaizduot nereikia:))). juk parduotuvė - ne servisas, už knisimąsi po svetimus fotikus jiems niekas nemoka. ponia, sakyčiau pakėlus dešinį antakį bjauria ironiška intonacija, o toje instrukcijoje nebuvo parašyta, kaip pačiam suformatuoti savo kortelę? ne? tai paduokit į teismą "Fuji":D 
šiaip jei būtų buvus kiek kitokia preliudija, gal būčiau pasisiūlius padėti, nes pas mane pačią "finepix", tik kitos klasės, nemanau, kad meniu labai skiriasi. bet ai, o vdrug kas blogai, paskui bylinėkis:}

taigi, o ant  "Akropolio" stendų, kuriuose rūkaliai kviečiami rūkyti tam skirtose patalpose, gale pridėta "Gero jums dūmo". kaip čia pasakius.

...tariamą pergalę - tik pamanykit, apsuko žydus, išmainė du Izraelio karių palaikus į 5 paimtus nelaisvėn savo kovotojus bei 180 palaikų.

Tačiau piaro prasme Izraelis sulošė kone genialiai - kaip manote ką užjaus ir palaikys tokiu momentu absoliuti dauguma Vakarų kultūros žmonių? Triumfuojančius libaniečius ar gedintį Izraelį, sutikusį dėl savo karių paleisti net mažametės mergaitės žudiką...
Ir - telieka pavydėti žydų kariams, tvirtai žinantiems - tėvynė dėl jų padarys kone bet ką, kad tik susigražintų. Net jei susigražintų tik kūnus.